REKST & CO: KONSTITUCIJOS NEGERBIMO TRADICIJA

Intronizacija – tai simbolinis karūnavimas. Viduramžiais būdavo, kad katalikiškų valstybių va(l)dovais paskelbdavo Kristų arba Dievo Motiną. Simboliškai; iš tikrųjų valdydavo žemiškesni veikėjai. Lenkijoje intronizaciją užužpernai inicijavo būrelis Seimo narių, bet dauguma žmonių jų nepalaikė. Vilniuje 1990 m. irgi buvo kažkoks religinis-politinis ritualas: šalis "paaukota" Švč. Jėzaus Širdžiai. Sunkiai suvokiama, bet dar ne intronizacija.
Aktas įformintas kaip eilinis tarybos sprendimas. Tik pavadinimas neeilinis: "Dėl Kristaus Karaliaus Intronizacijos Akto Vilniaus rajone". Turi ir numerį: T3-191 (kaip kokio traktoriaus). Rutina. Tądien tas sprendimas buvo septintas, po kitų – dėl biudžeto, socialinių paslaugų, mokyklų, šilumos tiekimo, mokesčių. Pirma ciesoriui, tik po to Dievui.
Štai tekstas: "Vilniaus rajono savivaldybės taryba, atsižvelgdama į 2009 m. švenčiamą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio Jubiliejų, gavusi bažnytinės hierarchijos pritarimą, prisimindama mūsų protėvių tikėjimo tiesas, krikščioniškąsias vertybes bei mūsų rajono tradicijas, nusprendžia: 1. Paskelbti Kristaus Karaliaus Intronizacijos Aktą Vilniaus rajone. 2. Kviečiame kitų savivaldybių Tarybas paskelbti Kristaus Karaliaus Intronizacijos Aktą. Savivaldybės merė Marija Rekst". Vieta: Europos centras; laikas: XXI amžius.
Kristus lig šiol neegzistavusio Vilniaus rajono sosto faktiškai negali užimti. Tai paklauskime, ką tas aktas reiškia TEISĖS požiūriu. Tarybų sprendimai – poįstatyminiai TEISĖS aktai, pagal juos atsiranda, pasikeičia, pasibaigia teisiniai santykiai, jų dalyviai turi teises ir pareigas (nuoroda Rekst & Co: čia iš teisės elementoriaus). Jei savivaldybės administracijoje yra teisininkas, lai pasako, kokie teisiniai santykiai ir tarp ko čia atsirado. Kodėl jis ant projekto neužrašė triuškinančio "ne"?
Turėtų turėti ko ponios M.Rekst paklausti ir Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje. Jo reakcija į Vilniaus rajono paskelbimą karalyste (Kristaus ar kieno kito, nesvarbu) kol kas nežinoma.
Kaip teisės aktas tas sprendimas – nesusipratimas. Rekst & Co teisės žinios ir pagarba teisei = 0. Matyti ir iš smulkmenų, ir iš esmės.
Apie smulkmenas. Sprendimas surašytas taip, kad nesuprasi, ar būtent jis yra Intronizacijos Aktas, ar yra kitas aktas, kurį "nuspręsta paskelbti". Toliau. Savivaldybės laisvai ir savarankiškai veikia pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją (čia iš Konstitucijos, Rekst & Co, girdėjote apie ją?). Poįstatyminiuose aktuose paprastai nurodoma, kokiais įstatymais remiantis jie priimti. Šiame ne. Aišku, kodėl: sprendimo teisinio pagrindo nėra jokiame įstatyme, neieškokite.
Klausimų kelia užuomina apie hierarchų pritarimą. Kaip jis gautas, kur su juo susipažinti? Kada ir kokių hierarchų pritarimo reikia, jei pagal Konstituciją nėra nei valstybinės religijos, nei valstybinės bažnyčios, o yra (buvo?!) toks valstybės ir bažnyčios atskirumo principas? Ar kreipėtės į VISUS tradicinių religinių bendrijų hierarchus? Ir į musulmonų sunitų muftijų? Keturiasdešimt Totorių kaimas juk Vilniaus rajone. Ir ten galioja intronizacija?! Kaip tada su tikėjimo laisve? O su laisve netikėti? Ką, nebėr tokios? Ačiū. Rәxmәt (čia totoriškai, Rekst & Co). Artėjame prie esmės.
Kai viešosios valdžios institucija leidžia vieną, ypač dominuojančią, bažnyčią ar religinę bendriją proteguojančius teisės aktus, išnyksta PASAULIETINEI valstybei būdingas PAGARBUS ATSTUMAS tarp valstybės ir bažnyčios. O mūsų Valstybė PASAULIETINĖ. TOLERANTIŠKA visoms įstatymui ir dorai neprieštaraujančioms religijoms ir nereliginėms pasaulėžiūroms (čia vėl iš Konstitucijos, Rekst & Co). NE ATEISTINĖ, bet ir NE TEOKRATINĖ.
Jėzus skyrė žemiškąją ir Dangaus karalystes. Į pirmąją nepretendavo: "Mano karalystė ne iš šio pasaulio". Nenorėjo būti vadinamas žydų – pasaulietiniu! – karaliumi: "Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?" (čia iš Jono evangelijos, Rekst & Co). Nenorėjo karaliauti Izraelyje – karaliaus Vilniaus rajone. Ot karalystė, juokingesnės nesugalvosi.
Bet nejuokinga. Nes Kristaus karalystė ne iš šio pasaulio, o Vilniaus rajonas – pasaulietinis konstruktas. Intronizacija – "politinis aktas, išorinėmis iškilmėmis vainikuojantis katalikiškos valstybinės santvarkos kūrimo darbą" (čia iš Šv. Pijaus X kunigų brolijos tinklalapio, Rekst & Co). Katalikiškos valstybinės santvarkos Vilniaus rajone negali būti vien dėl to, kad pagal Konstituciją mūsų Valstybė ne tik PASAULIETINĖ, bet ir NEDALIJAMA į jokius valstybinius darinius. Jūsų, Rekst & Co, rajonas yra mūsų Valstybės integrali dalis. PASAULIETINIS su visa taryba. Sukurtas Seimo įstatymu. Ne Litwa Środkowa.
Įdomu, ar po intronizacijos Seimas gali keisti to rajono ribas? Pagal Konstituciją gali. Tik kaip kėsintis į tą, kas atiduota Kristui? Daj spokój, ne Kristui, o Rekst & Co! Jei Valstybė snaus, ši ponia dėsis Kristaus vietininke SIMBOLIŠKAI TEOKRATINĖJE padniestrėje na Wileńszczyznie. Siūlo kurtis daugiau padniestrių.
Kaip šauksi, taip atsišauks. Atsiliepė Kauno socdemai: prašo Aukščiausiojo perimti miesto valdymą, kol baigsis krizė. Ne pirmi tyčiojasi iš M.Rekst intronizatorių. Jiems palankių komentarų žiniasklaidoje nebuvo, o kas rašė, mandagumų neieškojo: žodžius "marazmas" ir "idiotai" vartojo net šiaip jau nepagarbių epitetų vengiantys autoriai. Ši prasta leksika išprovokuota.
Razumnesnis Vilniaus rajono tarybos narys suprastų: geriau to nebūtų darę. Ką ta intronizacija davė gero Katalikų bažnyčiai ir tikėjimui? Nieko. O konfrontacijai su Valstybe? Davė. Po jos aktualiau skamba senas posakis, esą kai kur savivaldybėse tvarkomasi kaip kunigaikštystėse. Pvz., NEPASAULIETINĖJE Vilniaus rajono karalystėje.
Grįžkime prie sprendimo teksto. Ten rašoma apie "mūsų rajono tradicijas". Rajonas atsirado sovietmečiu. Ne ateistinę tų laikų tradiciją turėjo omeny Rekst & Co, veikiau vėlesnę Lietuvos Valstybės ir jos Konstitucijos negerbimo tradiciją. Už ištikimybę jai tarybą kartą jau teko paleisti. Rajonas gavo tiesioginį valdymą.
Jis dar netapo tradicija. Bet tenepamiršta to Valstybė, jei nori būti. Su Valstybės diena.