MŪSŲ KONSTITUCIJOS PRIEŠISTORĖ

Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje pagrindinis įstatymas buvo Lietuvos Statutas. Šio teisyno, apimančio valstybinės, baudžiamosios, civilinės bei kitų teisės šakų normas, būta trijų redakcijų. Pirmoji parengta vadovaujant valstybės kancleriui Albertui Goštautui 1529 metais.

Statuto pagrindiniai šaltiniai buvo paprotinė teisė, didžiojo kunigaikščio duotos privilegijos, vadinamasis Kazimiero teisynas bei teismų praktika. Šis dokumentas įteisino didikų vadovavimą politiniam krašto gyvenimui.

O pagal liaudiškus papročius čia, pavyzdžiui, buvo numatytas žalos atlyginimas už pasėlių nuganymą, gyvulių nuvarymą ir pasisavinimą, taip pat turto paveldėjimo tvarka, bausmės už sužeidimus ir nužudymą, vagies sekimas, priesaikos skyrimas bei kiti teisinio reguliavimo atvejai.

Įdomu, kad Statutas draudė bausti pagal įskundimą už akių, nepilnamečiams skyrė mažesnes bausmes, o smurtas prieš moterį vertintas dvigubai griežčiau nei prieš vyrą.

Bajorijai išsireikalaujant vis daugiau teisių, 1566 metais buvo parengta antroji Statuto redakcija. Joje įtvirtintos atliktos administracinės reformos, nurodytos bajorų teisės rinkti teismus, dalyvauti apskričių seimeliuose. Tačiau kartu tai buvo ir valstiečių įbaudžiavinimo įstatymas, atspindintis vykdomą Valakų reformą.

Žymus Lietuvos valstybininkas didysis etmonas Leonas Sapiega 1588 metais parengė trečiąją Statuto redakciją. Čia jau kalbama apie religinę toleranciją, griežtai baudžiama ir už nekilmingojo sužalojimą ar nužudymą, apribojama žmogaus nelaisvė.

Gal todėl šiuo teisynu ir buvo vadovaujamasi net 250 metų, iki 1840-ųjų. Lietuvos Statutas vertinamas kaip vienas humaniškiausių teisinių dokumentų to meto Europoje.

Konstitucija – pagrindinis valstybinę santvarką apibrėžiantis įstatymas – gimė XVIII amžiaus pabaigoje kaip Apšvietos epochos, atnešusios labai daug permainų žmonijai, išdava.

Terminas kilęs iš lotyniško žodžio constitutio, reiškiančio itin svarbų įstatymą. 1776 m. Tomas Džefersonas parašė Amerikos nepriklausomybės deklaraciją, skelbiančią žmogaus teisę gyventi, būti laisvam ir siekti laimės. Kuris žmogus netrokšta laimės ! Santvarkos, kurios varžytų šias teises, gali būti griaunamos.

Tokias nuostatas įtvirtino ir Didžiosios prancūzų revoliucijos 1789 m. suformuluota „Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija“. Prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės – štai kas svarbiausia Amerikos konstitucijoje, priimtoje 1787 metais. Tai ir yra pirmoji rašytinė Konstitucija pasaulyje, nepakeista galiojanti iki šiol.

Nuostabu, kad antroji pasaulyje ir pirmoji Europoje – unijinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės, Abiejų Tautų Respublikos. Šią Konstituciją priėmė vadinamasis Ketverių metų seimas 1791 metų gegužės 3-čią dieną.

Žinia, ji nebuvo tokia radikali kaip amerikietiškoji, nes reformatorius – „patriotų partiją“ varžė feodalinis paveldas. Ši Konstitucija nepanaikino baudžiavos, tačiau ji suteikė valdymo teises miestiečiams, deklaravo valstybės globą laisviems valstiečiams, sugražino religinę toleranciją.  

Deja, pilietiškumo kategorija šioje Konstitucijoje viršijo tautiškumą, todėl joje visai neminimas Lietuvos vardas. Santykius tarp tautų Respublikoje turėjo nustatyti papildomi teisiniai aktai.        

Gegužės 3-sios Konstitucija gyvavo vos metus ir du mėnesius. Ją panaikino Rusijos imperija, pradėjusi krašto aneksiją. O vis dėlto šio progresyvaus įstatymo atmintis išliko tarsi politinis testamentas, priesakas ateinančioms kartoms, neleisdama išblėsti svajonei apie tautos laisvę.

Jos idėjomis gyveno 1831-ųjų ir 1863-iųjų metų sukilėliai. Šios Konstitucijos dvasios esama tiek 1918-ųjų metų vasario 16-osios Nepriklausomybės akte, tiek 1922 metų Steigiamojo Seimo rugpjūčio 1 d. priimtoje ir spalio 25 d. paskelbtoje pirmoje nuolatinėje Lietuvos valstybės Konstitucijoje.

Lygiai ir 1992 m. spalio 25 dieną referendumu patvirtintoje mūsų dabartinėje Konstitucijoje. Nūdieną brandina tautos ir valstybės istorija, todėl privalome rūpintis visuomenės istorine atmintimi ir ugdyti pilietiškumą. 
  http://www.lrt.lt/news.php?strid=2838146&id=5863744