GELBĖJIMO RATAS MIGRANTŲ RANKOSE

„Todėl, kad jie teroristai, negi pati nežinote?“– atkerta kaimynas. „O ar esat buvęs, pavyzdžiui, Turkijoj ar Egipte, bendravęs su musulmonais?–  teiraujuosi. „Ne, nesu, bet per televizorių matau, ką jie išdarinėja. O kas Londone darosi, man draugai pasakojo – ten vieni juodžkiai, anglų jau nebeliko,– paaiškina ir reziumuoja:– Jokiu būdu negalime į Lietuvą jų įsileisti, būtų tikras siaubas – gyventi normaliai negalėsim, lietuviškai nesusikalbėsim.“

Naujausi viešosios nuomonės apklausos, kurią Tarptautinės migracijos organijacijos (TMO) Vilniaus biuro užsakymu atliko Vilmorus, duomenimis, beveik 60% šalies piliečių mano, kad imigracija į Lietuvą yra neigiamas reiškinys, 64% įsitikinę, jog darbo migraciją būtina griežtai riboti. Teiginiui, kad darbo migraciją į Lietuvą reikėtų skatinti, pritaria vos 3% apklaustųjų.

Baimę įsileisti kitataučius galima pavadinti tautos gynybine reakcija. Tačiau lieka neatsakytas esminis klausimas: o kas kaimynui Algirdui po dešimties metų uždirbs pensiją ir išlaikys sveikatos apsaugos sistemą valstybėje, iš kurios, remiantis vien oficialiais duomenimis, 1990–2009 m. emigravo 414 tūkst. gyventojų? Netgi patikėjus oficialia statistika, tai maždaug aštuntadalis visos Lietuvos – jauniausi, darbingiausi, aktyviausi, sveikiausi, paklausiausių profesijų žmonės Kai kurių ekspertų pamąstymais, emigracijos apimtys gali būti dvigubai didesnės nei oficialios. Netekome penktadalio? Ketvirtadalio? Trečdalio Lietuvos?(!)

Emigracija iš Lietuvos muša ES rekordus jau šešti metai, nuo pat 2004-ųj gegužės. Skaičiuojant vadinamąjį migracijos saldo, Lietuva net ekonominio pakilimo metais buvo daugiausiai gyventojų netenkanti valstybė iš visų 27 ES narių, gerokai lenkianti Latviją, Lenkiją ar Bulgariją. Sunkmetis šią liūdną poziciją dar sustiprino.

Šių metų statistiniai duomenys bei sociologinių apklausų rezultatai verčia kalbėti apie dar galingesnį emigracijos srautą, kurį aštrialiežuviai jau vadina devintąja banga – ta, kuri po savęs nebepalieka nieko. Ši banga vien šiemet per keturis mėnesius į tolimas šalis nunešė 17 tūkst. žmonių (oficialūs duomenys). Vien balandį išvykimą deklaravo per 11 tūkst. Lietuvos piliečių. Tiesa, dalis jų, gelbėdamiesi nuo valdžios atrasto privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, tiesiog įteisino emigranto statusą.

Apklausos duomenimis, beveik 30% žmonių (kone trečdalis visų likusiųjų!) norėtų išvykti, o 13% – planuoja tai padaryti. Tarp jaunimo iki 29 metų skaičiai dar iškalbingesni – daugiau nei 58% norėtų išvažiuoti, o per 31% tai ir planuoja.

„Didesnė emigracija fiksuojama nebent karo, neramumų atvejais, o taikos sąlygomis tokios emigracijos niekur nėra. Lieka didžiulės skylės, kurių nebėra kuo užpildyti. Ir jos linkusios plėstis“,– dramatišką padėtį Keliui konstatuoja Audra Sipavičienė, Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė, sociologijos mokslų daktarė.

„Anksčiau daug žmonių išvažiuodavo, norėdami trumpam padirbėti ir grįžti namo pas šeimą, o šiandien dauguma išvyksta su šeimomis ir vaikais. Tai rodo ir sumenkęs į Lietuvą siunčiamų pinigų srautas. Išvykus su šeima, paskatų grįžti veik nelieka“,– nieko gero nežadančią tendenciją Keliui nurodo Dainius Paukštė, Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas.

Specialistai jau nebesitiki, kad praslinkus sunkmečiui, emigrantai masiškai parkeliaus namo. Užklupęs sunkmetis ir tarp užsienio lietuvių plačiai pasklidusi nuomonė, kad šiandien Lietuvoje yra „labai blogai“, sustabdė tuos, kurie jau rengėsi grįžti. O toliau įsijungia psichologinis mechanizmas: kai žmogus svečioje šalyje praleidžia penkerius metus, įleidžia čia šaknis, tikimybė, kad jis grįš, akivaizdžiai sumažėja. Dar vienu sugrįžimo stabdžiu tampa vaikai, kurie integruojasi kitoje aplinkoje.

Poeto metafora, kad Lietuva išsivaikšto, šiandien jau menkai betinka. Panašu, kad tikslesnį apibūdinimą surado interneto komentatoriai, kurie tiesiai šviesiai sako: Lietuva ne emigruoja, Lietuva evakuojasi.

A. Sipavičienė neabejoja: emigraciją labiausiai peni ekonominio nuosmukio metu išaugęs nedarbas bei menkos socialinės garantijos.

Matyt, daug lėmė ir tai, kad valstybė neištiesė rankos savo piliečiams, kurie ekonominio pakilimo metais įsipareigojo bankams, o sunkmečiu nebeišgali mokėti paskolų, svarsto D. Paukštė. „Valdžia galėjo bent pasistengti, prašyti bankų sušvelninti kreditų grąžinimo sąlygas. Nieko panašaus nebuvo. Manau, įsipareigojimai bankams yra vienas iš pagrindinių dabartinės emigracijos veiksnių“,– sako jis.

 „Kodėl lietuviai emigruoja gausiau nei kitos tautos?“– klausiame pašnekovų.

„Latvių, rumunų ar bulgarų ekonominės sąlygos išties panašios, tačiau lietuvių emigracija žymiai didesnė. Atvirai pasakius, moksliškai paaiškinti negalėčiau“,– pripažįsta A.Sipavičienė. Tačiau pasidalija, kaip pati sako, nemoksliniais pasvarstymais, kodėl lietuviai lyderiauja pagal emigracijos mastą.  „Manyčiau, viena iš svarbesnių paskatų, kurios gali sulaikyti žmogų tėvynėje, yra turtas ir savas verslas. Tačiau Lietuvoje verslo galimybių gerokai mažiau nei daugelyje kitų šalių, smulkaus ar šeimos verslo pas mus beveik nėra, todėl šis veiksnys ir nesuveikia. Gali daryti įtaką ir platesnės lietuvių galimybės užsienyje rasti pagalbą, pasinaudojant ne tik lietuvių, bet ir rusų bei lenkų emigrantų tinklais. Čia mūsų pasirinkimas bene plačiausias, nes, tarkim, latviai galimybės glaustis prie lenkų neturi“,– svarsto ji.

Žmones iš tėvynės stumia ne tik ekonominės priežastys, bet ir beteisiškumo jausmas, dar vieną galimą lietuviškos emigracijos priežastį mini A.Sipavičienė. Jis išryškėjo anksčiau TMO atliktame tyrime, o mokslininkų buvo pavadintas socialine baudžiava. „Lietuvoje daug žmonių jaučiasi beteisiai – kad juos galima stumdyti dėl kiekvieno dokumento ar mokesčio, kad galima su jais nesiskaityti, kad reikalus įmanoma susitvarkyti tik per pažįstamus. Didmiesčiuose žmonės tai jaučia mažiau, bet provincijoje – labai ryškiai“,– sako A. Sipavičienė ir priduria, jog jai neteko girdėti, kad kurioje kitoje šalyje būtų įvardyta tokia neįprasta emigracijos priežastis.

Grįžkime prie kaimyno Algirdo pensijos. Ekspertai, demografai ir verslas vienu balsu sako: esant tokiam emigracijos mastui, o visuomenei senstant, tiesiog nebebus kas ją jam uždirba netgi pasibaigus sunkmečiui ir šalies ekonomikai stojantis ant kojų.

„Užsakėme demografinį tyrimą, kurio rezultatai pribloškė. Po dešimties metų Lietuvoje beveik nebeliks dirbančių žmonių – nei kvalifikuotų specialistų, nei paprastų darbininkų. Dėl emigracijos ir mažo gimstamumo 25–40 metų amžiaus dirbančiųjų turėsime 100 tūkst. mažiau nei šiandien, mokesčių mokėtojų ratas toliau trauksis, tačiau didėjant amžiaus trukmei, išlaikytinių bus gerokai daugiau. Valstybė nepajėgs jų išlaikyti. Tai panašu į krachą“,– Keliui sako Robertas Dargis, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas.

Profesoriaus Rimanto Rudzkio, DnB NORD banko vyriausiojo analitiko, prognozės irgi kaip reta niūrios: Lietuvos ateitis liūdna arba labai liūdna.

„Kai šiandien analizuoju Lietuvos ateities perspektyvas, pradedu gailėtis, kad kažkada pradėjau gilintis į ekomiką. Sėdėčiau sau prie matematinių formulių ir galbūt nesuprasčiau, kad viskas yra taip blogai“,– Keliui prisipažįsta matematiko išsilavinimą turintis analitikas.

Jis vardija ilgą sąrašą ligų, kuriomis serga šalis, ir jos išties primena mirtino ligonio diagnozę: visuomenė sparčiai sensta, išlaikytinių daugėja, jaunimas ir protingiausioji tautos dalis emigruoja, rimtų investicijų Lietuva nesulauks dėl didžiulio pasipriešinimo naujovėms ir skaidrumo stokos, suvaldyti biudžeto deficitą bus labai sudėtinga, o mažėjant gyventojų ir mokesčių mokėtojų skaičiui, vis sunkiau rasis lėšų paskolų palūkanoms mokėti, šalis bus įklimpusi į nereikalingus milijardinius projektus, tokius kaip naujos atominės elektrinės statyba, o sparčiai auganti Azijos ekonomika greičiausiai išstums Lietuvos gamintojus iš daugumos rinkų.

O ar darbo jėgos trūkumas, dėl kurio sunerimę ekspertai, nepakiš kojos premjero Andriaus Kubiliaus puoselėjamai Lietuvos – inovatyvios ekonomikos šalies – vizijai? Vizija įkvepianti: per ateinantį dešimtmetį inovacijų autsaiderė Lietuva turėtų pasiekti inovacijų proveržį, o suminis inovacijų indeksas bus jokiu būdu ne žemesnis nei ES vidurkis. 

Lietuva gali ir turi tapti sėkmingai konkuruojančia globaliame pasaulyje valstybe, įvairiomis progomis žada A. Kubilius ir ministrai. Iš kur „regiono mazgas“ gaus darbuotojų, premjeras nekalba, o apie emigracijos problemą viešai užsimena gerokai rečiau nei apie inovacines vizijas.

Jie dažnai mini pavyzdžius, kurie tarsi pirmosios proveržio kregždės suplasnojo apmirusiame Lietuvos investicijų danguje –Vilniuje neseniai įsikūrė banko Barclay`s IT centras, pasirašyti ketinimų protokolai su IT korporacija IBM dėl bendro mokslinių tyrimų centro steigimo, o su grynųjų pinigų perlaidų lydere Western Union – dėl pasaulinio paslaugų centro steigimo Lietuvoje. Gal tai išties proveržis?

Yra abejojančių. „Barclay`s iki šiol ieško aukštos kvalifikacijos darbuotojų, o tuos, kuriuos susirado, jie atsiviliojo iš vietinių IT kompanijų. Dabar mums reikia rengti naujus žmones. Taigi, už Barclay`s atėjimą sumokėjo mūsiškės IT įmonės“,– Keliui sako Arūnas Bartusevičius, IT komanijos Atea Baltic generalinis direktorius.

Jis skaičiuoja toliau: jei Barclay`s banko priežiūrai sunkiai renka 200–300 žmonių komandą, kas bus, jei į Lietuvą ateis dar pora panašių investuotojų? „Tokių investuotojų atėjimas tik nudrenuos geriausius žmones, kurie ir taip turi darbą“,– aiškina Atea Baltic vadovas. 

Taip galvoja ne tik jis. „Kalbėti apie inovacijas, žinoma, reikia, bet pirmiausia reikia suvokti realijas – žmonių tai nebus“,– inovatyviojo plano sėkme abejoja R. Dargis.

„Atėjęs vienintelis Barclay`s susišlavė kone visus IT žmones. Labai vertinu Vyriausybės pastangas, tik nerimauju, kad viskas nesibaigtų pažadais ir patalpų įrengimu“,– abejonėmis dalijasi ir Anatolijus Faktorovičius, kompanijai Moog Medical Devices Group priklausančiai UAB Viltechmeda vykdantysis direktorius.

 „Vaistas, kuris dar galėtų išgelbėti Lietuvą,– dozuota, gerai apgalvota kvalifikuotos darbo jėgos iš trečiųjų šalių imigracijos politika“,– siūlo R. Rudzkis. Jis primena, kad JAV ekonominis ir politinis augimas rėmėsi iš viso pasaulio suvažiavusiais specialistais bei mokslininkais, o šiandien panašiu keliu žingsniuoja kai kurios Azijos ir netgi tingios Europos šalys.

„Ateityje be imigrantų sunkiai išsiversime. Lieka daugybė tuščių nišų, kurių nėra kuo užpildyti“,– tvirtina R. Dargis.

Iškart įsivaizduoju, jog toks sprendimas labai nepatiktų kaimynui Algirdui, kaip ir pusei Lietuvos.

Tačiau R. Rudzkis dėlioja paprastą schemą: jeigu senstanti visuomenė nėra pasirengusi iš esmės susiveržti diržus, atsisakydama nemokamos sveikatos apsaugos bei švietimo, o pensininkai nori gauti savo kuklias pensijas, ji turi įsileisti kitataučius, kurie visa tai uždirbtų. „Piliečio, kuris mušasi į krūtinę, kad jokių imigrantų Lietuvai nereikia, reikėtų tiesiai šviesiai klausti: ar jis renkasi lietuvišką Lietuvą be sveikatos priežiūros paslaugų ir pensijų, ar išsaugotą visuomenės gerovę su svetimtaučiais? Kitokių variantų tiesiog nėra“,– įsitikinęs profesorius.

Kitas Kelio kalbintas profesorius – KTU Mikrosistemų ir nanotechnologijų mokslinio centro vadovas Valentinas Snitka, pats prieš porą metų išbandęs „importuoto“ mokslininko duoną Malaizijoje, kalba apie globalaus, sisteminio valstybinio mąstymo, kuris neįmanomas be talentų „iš šono“, svarbą.

„Į Lietuvą turime įsileisti kuo daugiau talentingų žmonių, iš kur jie bebūtų. Pasaulis be galo sparčiai keičiasi, valstybės privalo prisitaikyti prie pokyčių, o užsidariusios, savo sultyse verdančios šalys nebepajėgios priimti teisingų sprendimų, prognozuoti ateities, atlikti valstybės funkcijų ir yra pasmerktos žūčiai“,– tvirtina jis. Kalbą užbaigia liūdna gaida: „Tačiau Lietuva nenori talentingų žmonių iš kitų šalių. Ji nenori netgi savų, sugebančių mąstyti plačiau. Lietuva tenori vieno – kad išliktų klanai, užėmę tam tikras nepajudinamas pozicijas.“

Gal neigiamas visuomenės požiūris į kitataučius, o gal valdžios vyrų ir moterų susirūpinimas mokesčių gausinimu, bet ne verslo skatinimu lėmė, kad šimtus tūkstančių darbo rankų ir protų praradusi Lietuva neturi strategijos nei svetimtaučių darbo jėgai pritraukti, nei savai grąžinti. Ir, panašu, valdžia nė nekalba apie netolimos ateities poreikį įsivežti žmonių iš svetur.

„Jokios darbo jėgos pritraukimo politikos nebuvo ir nėra. Atvirkščiai – imigracija Lietuvoje ribojama, ir gana griežtai, palyginti su daugeliu kitų ES šalių“,– tvirtina A. Sipavičienė.

Ji įsitikinusi – Europoje vykstančią konkurencinę kovą dėl kvalifikuotos darbo jėgos Lietuva, vadovaudamasi dabartinėmis imigracijos taisyklėmis, praloštų kiaurai: dėl to, kad nė nebando įsijungti į kovą „už protus“, ir dėl to, kad ne kažin kokį atlyginimą ir socialines garantijas galėtų kvalifikuotiems atvykėliams pasiūlyti.

Pagrindiniame imigraciją reglamentuojančiame dokumente – Lietuvos imigracijos strateginėse gairėse yra numatytas tik vadinamasis kompensacinis mechanizmas, kurį A. Sipavičienė vadina „skylių užkaišiojimu“ – darbdavys trumpam gali atsivežti tam tikrų kvalifikacijų specialistų iš trečiųjų šalių, bet tik iš Socialinės ministerijos sudaryto neilgo specialybių sąrašo. O jei prireiktų kitokios profesijos atstovo, tektų įveikti iki pusmečio trunkančias procedūras, kol tarnybos įsitikins, kad tokio žmogaus nėra pirmiausia Lietuvoje, paskui ES.

„Visame pasaulyje vyksta kova dėl talentų. Mes pasisakome už tai, kad Lietuva turėtų apgalvotą ir atrankią imigracijos politiką“,– Keliui kalba Rūta Skyrienė, Investuotojų forumo vykdančioji direktorė. Ji įsitikinusi, kad imigracijos negalima „paleisti laisvai“, bet viską reikia daryti „su protu“. „Dabar, kai šalyje didžiulis nedarbas, nekalbame apie galimybes paprasčiau atsivežti pigių valytojų ar krovikų supermarketui, nes jie išstumtų vietinius žmones. Kalbama apie sąlygų įsileisti pačius kvalifikuočiausius supaprastinimą“,– sako R. Skyrienė.

Valdžios nenoras matyti emigracijos padarinių iš esmės kertasi su jos pastangomis atgaivinti šalies ekonomiką, pritraukiant kokybiškas investicijas, įsitikinusi A. Sipavičienė. „Pritraukti pinigus į Lietuvą ir taip yra gerokai sunkiau nei, tarkime, į Angliją ar Švediją. Greta to, Anglija ir Švedija aktyviai rekrūtuoja darbo jėgą iš trečiųjų šalių, o mes – ne. Nieko nedarydami, galime pamiršti visas svajones apie virsmą inovacijų traukos centru“,– brėžia niūrias perpektyvas.

Itin neigiamas Lietuvos visuomenės požiūris į kitataučius veikiausiai lemia tai, kad politikai, tautai pažadėję ekonominį proveržį, tarsi stručiai kiša galvą į smėlį, bijodami užsiminti apie imigracijos perspektyvą.

D. Paukštė konstatuoja: iki šiol niekas nesiryžo garsiai ir viešai pasakyti, kad išvažiavo kritinė masė šalies gyventojų, kad peržengti visi protingumo kriterijai ir artėjama prie pražūties.

„Visa tai oficialiai deklaravus, būtų galima žengti toliau: ruoštis naujiems iššūkiams, diskutuoti, aiškiai sudėlioti prioritetus. Tačiau visi tyli“,– atmerkti akis ragina MD atstovas.

MD dažnai šukuojamas prieš plauką už būtas ir nebūtas nuodėmes ir kaltinamas nelankstumu, nors jo funkcija – ne kurti migracijos politiką, o vykdyti galiojančius teisės aktus ir prižiūrėti kitų institucijų sudėliotą tvarką. 

Nors akivazdu, kad su imigracija susijusių klausimų tik daugės, jau sklinda kalbos, kad Migracijos departamentą, kuris vienintelis centralizuotai užsiima šiais reikalais – kaupia statistiką, atlieka tendencijų analizę – taupymo vajaus apimta Vyriausybė ketina reorganizuoti ir skaidyti.

Valdžiai bijant imtis imigracijos politikos kūrimo, gali atsitikti, kad visuomenėje emigracijos pramuštos skylės gali sukurti imigracinį košmarą, kurio taip baiminasi kaimynas Algirdas ir kiti lietuviai. Emigracija ir imigracija yra susisiekiantys indai, primena specialistai.

 „Kai imigracija ribojama labai griežtai, o valstybė neturi migracijos politikos, vienaip ar kitaip atvyksta nelegalai. Paskui juos atsivelka problemų virtinė: jiems dažnai nemoka algų, todėl jie gali kriminalizuotis, arba dirbdami šešėlinei ekonomikai be jokių mokesčių, jie numuša darbo užmokestį visiems to sektoriaus darbuotojams“,– paprastą logiką dėsto TMO atstovė.

Turi būti ir strategija, ir kontrolė, tik tada imigracija bus naudinga šaliai ir atneš mažiau problemų, sako specialistai. „Gerai yra tada, kai iš imigracijos naudos turi ir darbdavys, ir atvykęs darbuotojas, ir jį priėmusi valstybė. Žmogus turi gauti normalų atlyginimą, darbdavys – pridėtinę vertę, o valstybė – naudą mokesčių pavidalu; jei kas nors šiame trikampyje sutrinka, vadinasi tvarka negera“,– aiškina D.Paukštė. 

Idealaus imigracijos klausimų sprendimo, matyt, nėra ir negali būti. Tiesa, pripažįstama, kad imigrantai ES senbuvėms padėjo išspręsti aibę problemų – tarkime, tik jų dėka nesugriuvo Didžiosios Britanijos sveikatos apsaugos sistema, tačiau „atvirų durų“ politikos minusai nelieka visuomenės nepastabėti.

Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad iš atvykėlių šalys gauna ne tokią ir didelę ekonominę naudą, užtat su jais susijusių problemų įsigyja per akis: imigrantų išprovokuoti neramumai, didėjantis nusikalstamumas, didžiulės integravimo išlaidos, iššūkiai įprastam vietinių žmonių gyvenimo būdui ir vertybėms.

Britanijos visuomenę prieš porą metų sujaudino skaičiavimai, esą šalį užplūdę imigrantai kiekvienai namų valdai per metus kainuoja 350 GBP, o iš viso mokesčių mokėtojams jie atsieina kone 9 mlrd. GBP. Jei tikėsime Oksfordo universiteto profesoriumi Davidu Colemanu, iš tos sumos apie 1,5 mlrd. GBP tenka pabėgėlių prieglobsčio sistemai išlaikyti, apie 280 mln. kainuoja anglų kalbos mokymas ir mažiausiai 330 mln. atsieina ligų, tokių kaip AIDS, gydymas.

Britų valdžios entuziazmas dėl 2,5 mln. naujų darbo vietų, kurios buvo sukurtos per pastaruosius 12 metų, visuomenės irgi neįtikino: paaiškėjo, kad per tą laikotarpį lygiai tiek buvo įdarbinta atvykėlių – kokių tik nori, bet ne britų. 

Galimą imigracijos pridėtinę vertę, gresiančias išlaidas, nuostolius bei pavojus šiandien įvertinti vargu ar įmonama. Kol kas aišku tik tiek: emigracijos nustekenta Lietuva neturės daugiau ką rinktis – tik atvykėlius.

„Turime būti parengę imigrantų integracijos programą. Antraip problemos sunkiai prognozuojamos“,– konstatuoja D. Paukštė.

Yra dar viena silpna vieta: lietuvių netolerancija „kitokiems“ gali atbaidyti kvalifikuotus ir nekvalifikuotus atvykėlius, ypač „nemūsiškos“ odos spalvos ar tikėjimo, išginti į valstybes, kur jie jausis komfortiškiau.

„Imigrantų skaičius Lietuvoje nesiekia nė 1%, tačiau baimės, įsivaizdavimai, neigiami stereotipai apie kitataučius visuomenėje labai gajūs. Viešoji Lietuvos erdvė „kitokiems“ yra labai nepalanki“,– Keliui tvirtina Margarita Jankauskaitė, Lygių galimybių plėtros centro vadovė. Letuviškų stereotipų „svorį“ atvykėliams nebus lengva atlaikyti, tuo labiau, kad daugelis kvalifikuotų darbuotojų greičiausiai atvažiuotų su šeimomis ir vaikais.

Sugyvenimas su „kitokiais“ nėra lengvas menas ir kitiems europiečiams, bet panašu, kad lietuviai netolerancijos rungtyje užima prizines vietas. Gal dėl to, kad nedaug tėra bendravę su kitų šalių žmonėmis, išskyrus buvusios SSSR erdvę, gal nėra mokyti suprasti ir toleruoti kitokius nei patys. O gal tiesiog yra nemandagūs ir bjauraus būdo – nemylintys nei savų, nei svetimų ir nesugebantys palabinti laiptinėje sutikto kaimyno? 

A. Sipavičienė svarsto, gal lietuvių netorancijos šaknys slypi šalies homogeniškume ir visuomenės kaimiškoje kilmėje: „Tokių homogeniškų valstybių kaip Lietuva reta, net sovietiniais laikais lietuvių čia buvo apie 80%, o įvairovės nežinantys žmonės jos bijo, veikia stereotipai. Be to, ilgą laiką buvome labai kaimiška šalis, netgi palyginti su latviais ar estais, todėl vis dar gali „suveikti“ uždaros kaimo bendruomenės nuostatos – bijoti visko, kas iš kito kaimo“.
 
Kad ir kokios priežastys būtų, jas įmanoma pakeisti, vilties suteikia specialistai. D. Balčiūnienė sako, jog toleranciją išugdyti galima tik aiškinant, aiškinant ir dar kartą aiškinant. Gal ne itin sparčiai kaip norėtųsi, bet naujai kartai tai padės. O tai jau mokytojų ir tėvų auklėjimo reikalas. Gal netyčia pavyks?

Žurnale „Kelias“ taip pat skaitykite:

Eglė Rašimaitė,  Neįmanoma LRT misija

Kazimeras Šliužas,  Verslo angelai bunda. Lietuvoje panašu randasi naujas – „verslo angelų“ institutas.Patyrę verslininkai ryžtasi rizikingoms investicijoms į nedideles, jaunas, tačiau ambicinga įmoness

Audronė Ranonytė, Kas nors turi lesiti pinigus. Smūgių krečiamos finansų rinkos: ar jos tebėra globalios ekeonimikos barometras? Kokią ateitį jos rodo?

Frankas Lemkė, Vokiečių „antiamerikonizmo“ versija. Vokiečių simpatijs Rusijai, santūrumas Amerikai, atšiaurumas kaimynams: tiesa ar klaidingas įspūdis?
http://www.kelias.net/