Dokumento veiksmai
AR PROKURORAS PRANAŠESNIS UŽ ISTORIJOS MOKYTOJĄ?
2010-01-18/ LR prokuratūra
Nuo šių metų sausio 12 d. generalinio prokuroro įsakymu Tauragės rajono vyriausiuoju prokuroru penkeriems metams paskirtas laikinai šias pareigas ėjęs 35 m. Tauragės prokuratūros prokuroras Gražvydas Žebelys. Kalbiname naująjį prokuratūros vadovą.
Jūs teisę studijuoti ėmėte, jau turėdamas vieną aukštojo mokslo diplomą, t. y. būdamas istorijos mokytoju. Kas paskatino taip radikalai keisti savo profesiją? Kuo prokuroras pranašesnis už istorijos mokytoją? Negi tik atlyginimo dydžiu?
Kai dvyliktoje klasėje reikėjo rinktis būsimą profesiją, atsiskleidė mano polinkis į humanitarines disciplinas. Tuo metu mano brolis jau studijavo Vilniaus universitete teisės fakultete ir man papasakodavo apie teisės studijas. Tai galbūt ir buvo lemiamas veiksnys, dėl ko aš apsisprendžiau studijuoti teisę. Tačiau stojant į teisės fakultetą, man koją pakišo būtent istorijos egzaminas, už kurį gavau šešis balus, nors pirmuosius du egzaminus buvau išlaikęs gerai ir labai gerai. Tada nusprendžiau, kad reikia ruoštis stojimui kitiems metais ir papildomai mokytis istorijos. Todėl tais pačiais metais įstojau į istorijos fakultetą Vilniaus pedagoginiame universitete. Pastudijavęs metus, pajutau, kad studijos man patinka ir nusprendžiau baigti istorijos fakultetą. Jį baigęs, 1998 m. pradėjau dirbti Tauragės „Aušros“ vidurinėje mokykloje ir tais pačiais metais įstojau į Vilniaus universiteto teisės fakulteto neakivaizdinį skyrių, kuriame buvo suformuota grupė, kurioje studijavo asmenys, jau turintys aukštąjį išsilavinimą. Dar tebestudijuodamas teisę 2001 m. buvau pakviestas dirbti į Tauragės rajono apylinkės prokuratūrą stažuotoju, po stažuotės buvau paskirtas į prokuroro pareigas. Tai tokia būtų trumpa mano profesijos „pakeitimo“ istorija.
Manau, kad nei prokuroras, nei mokytojas nėra niekuo pranašesnis vienas už kitą. Tai yra skirtingo pobūdžio profesijos. Manyčiau, jog mokytojo darbas yra ir prasmingesnis, ir atsakingesnis už prokuroro, nes visuomenės indėlis į vaikus per auklėjimą ir mokymą yra tiesiogiai susijęs su valstybės gerove. Prokuroras dirba tik su netinkamo šeimos, visuomenės, ugdymo įstaigų auklėjimo pasekmėmis. Žmonės negimsta blogi, jie jais tampa priklausomai nuo to, kaip su jais buvo elgiamasi.
Atlyginimo dydis, renkantis profesiją, man neturėjo jokios reikšmės. Manau, jau ateina laikas, kada materialiniai dalykai nebetaps Lietuvos žmonių gyvenimo savaiminiu tikslu.
Pagal vieną skelbtą visuomenės apklausą paaiškėjo, jog tiesiogiai su prokuratūra yra susidūrę vos 3 procentai gyventojų, tačiau šia institucija nepasitiki per 40 proc. apklaustųjų, o dirbti prokuratūroje visgi norėtų beveik 50 proc. respondentų. Kokias mintis Jums sukelia ši gana prieštaringa statistika? Ką ji sako apie mūsų visuomenę?
Tokie skaičiai liudija, jog žmonės nežino, kas tai yra prokuratūra ir kokios jos funkcijos. Tačiau šiuose skaičiuose yra užuomina apie visas valstybės institucijas ir žmonių netenkinantį jų darbą. Neigiamą požiūrį į prokuratūros sistemą iš dalies formuoja ir visuomenės informavimo priemonės, kuriomis gyventojai, labai pasitiki.
1990 m. maniau, kad gyvensime kaip skandinavai, tačiau, pasirodo, klydau. Klausimas kyla tik toks: kodėl mes daug dirbame, o gyvename blogai? Kodėl Vokietija, po karo buvusi visiškai sugriauta, taip greitai atsistatė? Pasirodo, sugriautus miestus atstatyti paprasčiau nei „sugriautą“ sąmonę ir mąstymą.
Tauragės prokuratūroje dirbate jau devintus metus, vadinasi, su prokuratūros darbu esate gerai susipažinęs. Kokias stipriausias ir silpniausias rajono prokuratūros darbo sritis galėtumėte išskirti ir nuo kurių sričių gerinimo pradėjote ( ar dar pradėsite?) vadovavimą prokuratūrai?
Prokuroro funkcijos yra aiškiai apibrėžtos Konstitucijoje ir įstatymuose. Ką dirbti žino visi prokurorai ir prokuratūros tarnautojai, tačiau ne visada paprasta padaryti taip, kad tas darbas būtų kokybiškas. Juoba kad galutinis darbo rezultatas priklauso ne tik nuo prokurorų, bet ir nuo kitų ikiteisminio tyrimo įstaigų tyrėjų, kurie dažniausiai pirmieji susiduria su įvykiu, atlieka pirminius tyrimo veiksmus, kitaip tariant, yra arčiausiai tyrimo, kuriam vadovauja ir kurį kontroliuoja prokuroras. Tačiau ikiteisminio įstaigų tyrėjų darbo kokybės klausimai jau būtų kita, gilesnių pamąstymų reikalaujanti tema. O atsakant konkrečiai į pateiktą klausimą, galėčiau pasakyti, jog Tauragės prokurorų darbą vertinu neblogai, išskirti pagal atskiras sritis, kuri silpniausia ir kuri stipriausia, bus galima netolimoje ateityje.
Neramina tik tai, kad vis daugiau nepilnamečių įsitraukia į nusikalstamas veikas, kad nepajėgiama sustabdyti kontrabandos, kad kai kurie valstybės ir savivaldybių institucijų tarnautojai ir pareigūnai aplaidžiai atlieka savo pareigas.
O viena iš sričių, kurioje, be abejo, reikėtų ženkliai pagerinti prokuratūros darbo kokybę tai yra nuosprendžių vykdymo kontrolė.
Minėjote, kad esate linkęs labiau į teorinius dalykus, domitės teisėkūra, teisinio švietimo klausimais. Matyt, neatsitiktinai iki tapdamas vyriausiuoju prokuroru specializavotės viešojo intereso gynimo srityje. Kokias aktualiausias, galbūt specifines Tauragės miesto bei rajono problemas, žvelgiant iš viešojo intereso gynimo pozicijų, išskirtumėte? Kas gerintina šioje prokurorinio darbo srityje?
Viešojo intereso gynimas – viena iš svarbesnių prokuroro funkcijų. Tauragės rajone ir Pagėgių savivaldybėje yra begalė žmonių, kuriems reikalinga teisinė pagalba. Nemaža jų dalis yra neturtingi, seni, vieniši, užmiršti ir apleisti. Jie neturi pajamų pirkti teisines paslaugas, o nemokama teisinė pagalba jiems nepasiekiama kartais dėl paprasto dalyko, t.y. dėl to, kad jie net neturi už ką atvykti į Tauragę ir tvarkyti dokumentų. Prokuroras negali visiems padėti, tačiau jei žmogus neįgalus, dėl amžiaus nepajėgus savimi pasirūpinti ir nėra kam tokiais pasirūpinti, tai tokius žmones mes visada priimame, išklausome ir pagal galimybes giname tokių asmenų interesus.
Taip pat pasitaiko nemažai atvejų, kada yra pažeidinėjami vaikų interesai ir tenka kreiptis į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo, vaiko globos nustatymo.
Nuo 2009 m. pasikeitus apylinkių prokuratūrų kompetencijai viešojo intereso gynimo srityje, mums teks orientuotis į prokurorų neišnaudotas galimybes ir ieškoti faktų, pagal kuriuos Civiliniame kodekse, Civilinio proceso kodekse numatytais atvejais nustatyta prokuroro pareiga kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą (atskirais atvejais – dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, juridinio asmens veiklos tyrimo, atskirais atvejais – dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pan.).
Sveikintinas Jūsų pasiryžimas atviriau bendrauti su žiniasklaida, kurį deklaravote savo pirmajame prisistatyme visuomenei, kai buvote paskirtas laikinai vadovauti Tauragės prokuratūrai. Ar ir po Kauno įvykių bei jų interpretacijų spaudoje, TV laidose šis Jūsų oras nepasikeitė?
Tai, ką galima viešinti, turi būti viešinama. Prokuratūra, kaip ir bet kuri kita institucija, viešojoje erdvėje turėtų būti ne tik nuolat peikiama, bet ir pagiriama, kai savo darbo rezultatais to nusipelno. Kauno įvykiai mano požiūrio nepakeitė.
Tačiau reiktų suprasti, kad prokuroro darbas – tai ne aktoriaus darbas, kada parodomi ir jo darbo užkulisiai. Prokuroras dirba, vadovaudamasis įstatymu, ir su žiniasklaida jis turi bendrauti vadovaudamasis tais pačiais principais.
Kai dvyliktoje klasėje reikėjo rinktis būsimą profesiją, atsiskleidė mano polinkis į humanitarines disciplinas. Tuo metu mano brolis jau studijavo Vilniaus universitete teisės fakultete ir man papasakodavo apie teisės studijas. Tai galbūt ir buvo lemiamas veiksnys, dėl ko aš apsisprendžiau studijuoti teisę. Tačiau stojant į teisės fakultetą, man koją pakišo būtent istorijos egzaminas, už kurį gavau šešis balus, nors pirmuosius du egzaminus buvau išlaikęs gerai ir labai gerai. Tada nusprendžiau, kad reikia ruoštis stojimui kitiems metais ir papildomai mokytis istorijos. Todėl tais pačiais metais įstojau į istorijos fakultetą Vilniaus pedagoginiame universitete. Pastudijavęs metus, pajutau, kad studijos man patinka ir nusprendžiau baigti istorijos fakultetą. Jį baigęs, 1998 m. pradėjau dirbti Tauragės „Aušros“ vidurinėje mokykloje ir tais pačiais metais įstojau į Vilniaus universiteto teisės fakulteto neakivaizdinį skyrių, kuriame buvo suformuota grupė, kurioje studijavo asmenys, jau turintys aukštąjį išsilavinimą. Dar tebestudijuodamas teisę 2001 m. buvau pakviestas dirbti į Tauragės rajono apylinkės prokuratūrą stažuotoju, po stažuotės buvau paskirtas į prokuroro pareigas. Tai tokia būtų trumpa mano profesijos „pakeitimo“ istorija.
Manau, kad nei prokuroras, nei mokytojas nėra niekuo pranašesnis vienas už kitą. Tai yra skirtingo pobūdžio profesijos. Manyčiau, jog mokytojo darbas yra ir prasmingesnis, ir atsakingesnis už prokuroro, nes visuomenės indėlis į vaikus per auklėjimą ir mokymą yra tiesiogiai susijęs su valstybės gerove. Prokuroras dirba tik su netinkamo šeimos, visuomenės, ugdymo įstaigų auklėjimo pasekmėmis. Žmonės negimsta blogi, jie jais tampa priklausomai nuo to, kaip su jais buvo elgiamasi.
Atlyginimo dydis, renkantis profesiją, man neturėjo jokios reikšmės. Manau, jau ateina laikas, kada materialiniai dalykai nebetaps Lietuvos žmonių gyvenimo savaiminiu tikslu.
Pagal vieną skelbtą visuomenės apklausą paaiškėjo, jog tiesiogiai su prokuratūra yra susidūrę vos 3 procentai gyventojų, tačiau šia institucija nepasitiki per 40 proc. apklaustųjų, o dirbti prokuratūroje visgi norėtų beveik 50 proc. respondentų. Kokias mintis Jums sukelia ši gana prieštaringa statistika? Ką ji sako apie mūsų visuomenę?
Tokie skaičiai liudija, jog žmonės nežino, kas tai yra prokuratūra ir kokios jos funkcijos. Tačiau šiuose skaičiuose yra užuomina apie visas valstybės institucijas ir žmonių netenkinantį jų darbą. Neigiamą požiūrį į prokuratūros sistemą iš dalies formuoja ir visuomenės informavimo priemonės, kuriomis gyventojai, labai pasitiki.
1990 m. maniau, kad gyvensime kaip skandinavai, tačiau, pasirodo, klydau. Klausimas kyla tik toks: kodėl mes daug dirbame, o gyvename blogai? Kodėl Vokietija, po karo buvusi visiškai sugriauta, taip greitai atsistatė? Pasirodo, sugriautus miestus atstatyti paprasčiau nei „sugriautą“ sąmonę ir mąstymą.
Tauragės prokuratūroje dirbate jau devintus metus, vadinasi, su prokuratūros darbu esate gerai susipažinęs. Kokias stipriausias ir silpniausias rajono prokuratūros darbo sritis galėtumėte išskirti ir nuo kurių sričių gerinimo pradėjote ( ar dar pradėsite?) vadovavimą prokuratūrai?
Prokuroro funkcijos yra aiškiai apibrėžtos Konstitucijoje ir įstatymuose. Ką dirbti žino visi prokurorai ir prokuratūros tarnautojai, tačiau ne visada paprasta padaryti taip, kad tas darbas būtų kokybiškas. Juoba kad galutinis darbo rezultatas priklauso ne tik nuo prokurorų, bet ir nuo kitų ikiteisminio tyrimo įstaigų tyrėjų, kurie dažniausiai pirmieji susiduria su įvykiu, atlieka pirminius tyrimo veiksmus, kitaip tariant, yra arčiausiai tyrimo, kuriam vadovauja ir kurį kontroliuoja prokuroras. Tačiau ikiteisminio įstaigų tyrėjų darbo kokybės klausimai jau būtų kita, gilesnių pamąstymų reikalaujanti tema. O atsakant konkrečiai į pateiktą klausimą, galėčiau pasakyti, jog Tauragės prokurorų darbą vertinu neblogai, išskirti pagal atskiras sritis, kuri silpniausia ir kuri stipriausia, bus galima netolimoje ateityje.
Neramina tik tai, kad vis daugiau nepilnamečių įsitraukia į nusikalstamas veikas, kad nepajėgiama sustabdyti kontrabandos, kad kai kurie valstybės ir savivaldybių institucijų tarnautojai ir pareigūnai aplaidžiai atlieka savo pareigas.
O viena iš sričių, kurioje, be abejo, reikėtų ženkliai pagerinti prokuratūros darbo kokybę tai yra nuosprendžių vykdymo kontrolė.
Minėjote, kad esate linkęs labiau į teorinius dalykus, domitės teisėkūra, teisinio švietimo klausimais. Matyt, neatsitiktinai iki tapdamas vyriausiuoju prokuroru specializavotės viešojo intereso gynimo srityje. Kokias aktualiausias, galbūt specifines Tauragės miesto bei rajono problemas, žvelgiant iš viešojo intereso gynimo pozicijų, išskirtumėte? Kas gerintina šioje prokurorinio darbo srityje?
Viešojo intereso gynimas – viena iš svarbesnių prokuroro funkcijų. Tauragės rajone ir Pagėgių savivaldybėje yra begalė žmonių, kuriems reikalinga teisinė pagalba. Nemaža jų dalis yra neturtingi, seni, vieniši, užmiršti ir apleisti. Jie neturi pajamų pirkti teisines paslaugas, o nemokama teisinė pagalba jiems nepasiekiama kartais dėl paprasto dalyko, t.y. dėl to, kad jie net neturi už ką atvykti į Tauragę ir tvarkyti dokumentų. Prokuroras negali visiems padėti, tačiau jei žmogus neįgalus, dėl amžiaus nepajėgus savimi pasirūpinti ir nėra kam tokiais pasirūpinti, tai tokius žmones mes visada priimame, išklausome ir pagal galimybes giname tokių asmenų interesus.
Taip pat pasitaiko nemažai atvejų, kada yra pažeidinėjami vaikų interesai ir tenka kreiptis į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo, vaiko globos nustatymo.
Nuo 2009 m. pasikeitus apylinkių prokuratūrų kompetencijai viešojo intereso gynimo srityje, mums teks orientuotis į prokurorų neišnaudotas galimybes ir ieškoti faktų, pagal kuriuos Civiliniame kodekse, Civilinio proceso kodekse numatytais atvejais nustatyta prokuroro pareiga kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą (atskirais atvejais – dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, juridinio asmens veiklos tyrimo, atskirais atvejais – dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pan.).
Sveikintinas Jūsų pasiryžimas atviriau bendrauti su žiniasklaida, kurį deklaravote savo pirmajame prisistatyme visuomenei, kai buvote paskirtas laikinai vadovauti Tauragės prokuratūrai. Ar ir po Kauno įvykių bei jų interpretacijų spaudoje, TV laidose šis Jūsų oras nepasikeitė?
Tai, ką galima viešinti, turi būti viešinama. Prokuratūra, kaip ir bet kuri kita institucija, viešojoje erdvėje turėtų būti ne tik nuolat peikiama, bet ir pagiriama, kai savo darbo rezultatais to nusipelno. Kauno įvykiai mano požiūrio nepakeitė.
Tačiau reiktų suprasti, kad prokuroro darbas – tai ne aktoriaus darbas, kada parodomi ir jo darbo užkulisiai. Prokuroras dirba, vadovaudamasis įstatymu, ir su žiniasklaida jis turi bendrauti vadovaudamasis tais pačiais principais.